kaliavoti

×kaliavóti, -ója, -ójo (hibr.) intr., tr. prk. pakartotinai, įsakmiai liepti, įsakyti, kalti: Kiek kartų aš anam kaliavójau, kad sušilusių arklių girdyti negal KlvrŽ. Aš tau kaliavójau visą dieną, o tu nesidedi į galvą Slnt. Nors tėvai kasdien vis iš naujo kaliavó[ja], bet vaikas neklauso, ir tiek Up. Motyna, prirėmusi į kertę, kaliavója savo sūnui, kad kelionė būtum su saũguliu J. Iš mažens buvau kaliavójamas neužtikti žmogaus Šts.